Grafikos ir piešinių kolekcija

Elena Zavadskienė*'
Gimė 1943 07 05 Ukrainoje, Odesos mieste. Grafikė, tapytoja. 1962 m. baigė Odesos teatrinį dailės technikumo grimo dailininkės specialybę. 1963–1977 m. (su pertraukomis) dirbo Lietuvos kino studijos meninių filmų grimo dailininke: „Paskutinė atostogų diena“ (rež. A. Žebriūnas), „Naktys be nakvynės“ (rež. A. Araminas), „Suaugusiųjų žmonių žaidimai“ (rež. A. Kundelis), „Surask mane rudenį“ (rež. A. Araminas), „Virto ąžuolai“ (rež. G. Lukšas) ir kt. 1998–2001 m. dėstė G. Fledžinskienės aukštesniojoje meno mokykloje. 2001–2003 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakulteto Vaidybos ir režisūros katedros dėstytoja. Nuo 1975 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Parodose dalyvauja nuo 1966 m. Surengė 20 personalinių kūrybos parodų. Išskirtinis kūrybos žanras – portretai.
Kūrinių įsigiję LDM, Lietuvos dailės fondas, Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejus, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Jos darbų yra Kaliningrado meno galerijoje (Rusija) ir Tokijo Tama universiteto muziejus (Japonija), privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Olandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Belgijoje, JAE, Lenkijoje, Izraelyje.
Katalogai:
Elena Zavadskienė. „Tapybos ir piešinių paroda“ (katalogas-lankstinukas), 1977. – Kaunas: K. Požėlos spaustuvė.
Elena Zavadskienė. „Portretai“ (juodai baltas katalogas), 1999. – Vilnius: spaustuvė „Viltis“.
Dailėtyrininkų įžvalgos:
Būtent nuostaba, susižavėjimas nenuspėjama paslaptimi, kuri tarsi perlas glūdi giliai po išoriniu luobu ar socialiniu įvaizdžiu, vis dar yra meno stimulas ir dailininkės E. N. Zavadskienės įkvėpimas. Asmuo vaizduojamas taip, kaip jį mato dailininkė, be pagražinimo ar pataikavimo, išsaugant savo, kaip kūrėjos, laisvę. Paradoksas – dažnai pats žmogus portrete, kurį sukuria menininkė, gali atrasti savo Savastį, bruožus, kurių pats nepastebėjo, tai, ką savy nešiojosi kaip paslėptą grūdą gilioje sielos dirvoje, ar tai, ką saugojo...
Žiūrėdami į dailininkės kurtus portretus, galime išgyventi keleriopą susitikimą – su pavaizduotu žmogumi ir jo pasauliu; su dailininke, su jos žmogaus ir meno samprata; su vaizduojamosios dailės tradicija ir profesijos išmanymu; su modernizmo plastiniais atradimais, suteikusiais drąsos transformuoti; su dabartimi, kuri palieka veide savo atspaudus ir koreguoja išorę.
Dailininkei veide svarbu pamatyti tai, ko iškart nepastebėsi, kas atsiskleidžia tik patyrinėjus, įsižiūrėjus. Tarsi laikas sustoja... Subjektyvumo–objektyvumo–archetipiškumo jungtis ir yra Nonos portretų fenomeno šerdis, neįmanoma be talento ir įvaldytų profesionalumo paslapčių.
Aldona Uršulė Dapkutė
Dailininkė E. N. Zavadskienė demonstruoja modernistinį požiūrį į kūrybą ir gyvenimą, sąlygotą modernistinės pasaulėjautos. Menininkė jautriai reaguoja į tai, ką mato ir jaučia. Jai svarbu savo emocijas ir mintis, suderintas su asmenine vertybių sistema, perkelti į popierių ar drobę. Nėra čia abejingumo ar reliatyvumo, postmodernistinio žanro maišymo, destrukcijos ar entropijos. Yra žmogus. Jo veidas ir figūra, kuri gali būti traktuojama kaip plastinis kūrinius formuojantis elementas, kaip simbolinis menininkės dėmesio objektas. Savita stilizacijos maniera, aptakios formos, spalvų dėmės formuoja personažus. Šviesūs ir tamsūs darbai – kaip dangus ir požemis, per vidurį – realių žmonių portretai, kurie gyvena ant žemės, „šaknim į pragarą, šakom į dangų“.
Jurgita Ludavičienė
Internetinės nuorodos:
 
 
V. Jucio portretas. 1984, popierius, anglis, 68,5 x 50,5